sklendė

sklendė̃ sf. (4) Š, NdŽ, DŽ¹, Plv, Skr, skleñdė (2) BŽ162, KŽ, Gs, KzR; LL283,310, Rtr 1. DŽ lentelė durims užsklęsti, skląstis, stūma, velkė, šova: Su sklende užsklęsk duris, o su sukučiu užsuk J. Su sklendè duris užkišam LKT193(Nm). Kai tik temsta, tuoj ir užsistumiu skleñdę, kad kas neįeitų Gs. Sklendė̃ buvo seno[je] stubo[je], tokia karbuota – medinė aba geležinė Bgt. Sklendės vąšas LL226. Tu pajiegi, tai juk gali išlaužt kalėjimo sklendes V.Kudir. Įdėjai naujas duris, įdėk ir sklendùtę Lkš. 2. tech. metalinis prietaisas langams ar durims uždaryti: Langų sklendės gali būti porinės ir universalios rš. 3. TechŽ29, SkŽ70, DŽ¹ tech. prietaisas vamzdžiui užsklęsti: Oro srovės stiprumas reguliuojamas sklendėmis, esančiomis ventiliatoriaus šonuose rš. Pasukamosios sklendės naudojamos valdyti bei reguliuoti skysčių srovei rš. 4. ppr. pl. Šk šliurė: Nusišluostykita sklendès, prieš eidami į butą Lkš. Skleñdės geriausiai vasarą nešioti Lkš. 5. scom. mėgstantis vaikščioti, dykinėti žmogus: Kas tur išeigą, tą praminėm sklendè Ggr.